Eksperimentai su traškučiais

Naminiai traškučiai iš bulvių - daugelio išbandytas ir mėgstamas užkandis. Tuo tarpu buvo labai smalsu paragauti traškučių iš kitokių daržovių, nes juk sakoma, jog traškučius galima gaminti praktiškai iš bet ko.
Šį kartą bandomaisiais triušiais tapo:
morka;
burokėlis;
moliūgas.
Na, buvo kepamos ir bulvės, bet šįkart ne apie jas.
Idėja išbandyti šį tą naujo kilo vartant knygą "500 užkandžių" - ten buvo siūloma pabandyti burokėlių traškučius.
Taigi, norint tinkamai paruošti bulves ar burokėlį kepimui įkaitintuose riebaluose, po jų supjaustymo plonomis riekelėmis būtinai reikia leisti tinkamai išdžiūti, kad neliktų vandens ar skysčių, dėl ko įvyktų sproginėjimai aliejuje:) Beje, bulves dar prieš tai reikia ir gerai praplauti, kad nusiplautų krakmolas, o džiovinti tik po to.
Moliūgo riekę ir morką mes tiesiog plonai supjaustėme - buvo kepama be jokių papildomų plovimų ir džiovinimų. Kepėme puode, labai gerai įkaitintame aliejuje.
Pagardinimui iškepti daržoviniai traškučiai buvo pabarstyti pipirais, druskyte ir paprikų milteliais.
Išvados: skaniausi traškučiai - neskaitant įprastų bulvinių, aišku:) - moliūginiai. Tikrai labai mielai susivalgė. Tik moliūgas labiausiai pasižymėjo susitraukiančiąja savybe, t.y. iš pakankamai nemenkų riekelių kepant susitraukė į mažytes mažytes riekutes.
Morkos - tarpinis variantas. Valgyt valgoma, bet galima ir be jų apsieiti:)
Burokėliai - labai keista ir neįprasta. Kiek salstelėję, kiek karstelėję. Man asmeniškai - kiek per keista, kad patiktų:) Bet negali žinoti, ką nors gal ir gali sužavėti.
Traškučių ypatybė - antrą dieną jie suminkštėjo. Gal ir yra koks būdas juos nuo to apsaugoti (galbūt reikėjo juos sandariai supakuoti), tačiau pirmąkart eksperimentuojant taip jau gavosi:)