Skirtumai

Praėjusią savaitę įgijau "Pegaso" knygynų tinklo nuolaidų kortelę. Visai grožinei literatūrai birželį - malonios nuolaidos. Tokių progų niekad nepraleidžiu, tad ta proga įvaldžiau D. Keyes "Gėlės Aldžernonui". Tiesą sakant, apie knygą ir autorių iki šiol nebuvau girdėjusi, o, pasirodo, šis kūrinys pelnęs ne vieną apdovanojimą, ekranizuotas, vaidintas teatre.

Parsinešiau knygą namo ir perskaičiau ją paros bėgyje. Išties keista, nes tas jausmas - kai knyga tave taip maloniai užvaldo - jau seniai buvo beapėmęs. Gaila, bet su metais tai aplanko vis rečiau. Ar nebemoku įsijausti į tai, ką skaitau, ar tiesiog toli gražu ne visos knygos man atrodo tokios geros, kaip, tarkim, prieš penkiolika metų, kai dar tik buvo atrandamas E.M. Remarkas ir H.Hesė? Mokyklos laikais privalomai pildytas perskaitytų knygų dienoraštis išties turėjo naudą. Tai, ką tada aprašiau, tikrai išliko atminty, tad kartais kyla įspūdis, jog skaičiau tik tai, kas ten užfiksuota. Keista, bet kartu išliko ir perskaitytos knygos asociacijos su aplinka - pvz., "Paryžiaus katedra" siejasi su lietingom tuometinio birželio dienom ir raudonu foteliu, O "Vinetu" - su rugsėju ir ašaromis:) Knygos siejasi su konkrečiu laiku, aplinka, jausmais. Tai ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių čia pradėjau žymėtis, ką skaitau. Aišku, yra tikimybė, kad viską perkelsiu į popierių, bet kol kas lai būna taip. Popieriui, matyt, visada turėsių sentimentų.

"Gėlės Aldžernonui" - knyga apie eksperimentą su intelektu, kuomet pagrindinio veikėjo protiniai gabumai chirurginiu būdu dirbtinai padidinami. Mokslinės fantastikos čia nėra daug, autorius susitelkia ties pasekmėmis - kas nutinka, kai buvęs naivus ir geraširdis menko intelekto žmogelis tampa genijaus protą turinčiu, nuolat draskomu vidinių prieštaravimų ir kankinamu apmąstymų žmogumi. Ar tikrai šiame pasaulyje geriau būti labai protingam? Tai liūdna knyga, tačiau labai teisinga. Kažkodėl ją skaitydama prisiminiau žymiąją I.Kanto citatą: "Du dalykai pripildo sielą vis didesnio nustebimo ir pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau mes apie juos samprotaujame; tai - žvaigždžių dangus virš manęs ir dorovinis dėsnis manyje."

Dabar baigiu skaityti R.N. Grodal "Gruobuonis!". Knyga įvardinta kaip trileris apie šiuolaikinę psichologiją. Iš tos pačios serijos, kaip ir kadaise ryte prarytas J.Gaarder "Sofijos pasaulis" bei C.Clement "Teo kelionė". Skaitau, nes noriu pajusti, kaip buvo prieš daugelį metų, kai skaičiau minėtąsias. Deja, taip nebeįtraukia.
Kartais galvoju, ar normalu, jog šalia lovos greta guli V.Misevičiaus "Danukas Dunduliukas" (šitos su nuostabiomis S.Eidrigevičiaus iliustracijomis tikrai neiškeisčiau į naująjį spalvotą leidimą!) ir R.Šerpytytės "Nihilizmas ir Vakarų filosofija" bei panašios kombinacijos. Greičiausiai, kad ne. Bet tiek to:)