Skirtumai

Praėjusią savaitę įgijau "Pegaso" knygynų tinklo nuolaidų kortelę. Visai grožinei literatūrai birželį - malonios nuolaidos. Tokių progų niekad nepraleidžiu, tad ta proga įvaldžiau D. Keyes "Gėlės Aldžernonui". Tiesą sakant, apie knygą ir autorių iki šiol nebuvau girdėjusi, o, pasirodo, šis kūrinys pelnęs ne vieną apdovanojimą, ekranizuotas, vaidintas teatre.

Parsinešiau knygą namo ir perskaičiau ją paros bėgyje. Išties keista, nes tas jausmas - kai knyga tave taip maloniai užvaldo - jau seniai buvo beapėmęs. Gaila, bet su metais tai aplanko vis rečiau. Ar nebemoku įsijausti į tai, ką skaitau, ar tiesiog toli gražu ne visos knygos man atrodo tokios geros, kaip, tarkim, prieš penkiolika metų, kai dar tik buvo atrandamas E.M. Remarkas ir H.Hesė? Mokyklos laikais privalomai pildytas perskaitytų knygų dienoraštis išties turėjo naudą. Tai, ką tada aprašiau, tikrai išliko atminty, tad kartais kyla įspūdis, jog skaičiau tik tai, kas ten užfiksuota. Keista, bet kartu išliko ir perskaitytos knygos asociacijos su aplinka - pvz., "Paryžiaus katedra" siejasi su lietingom tuometinio birželio dienom ir raudonu foteliu, O "Vinetu" - su rugsėju ir ašaromis:) Knygos siejasi su konkrečiu laiku, aplinka, jausmais. Tai ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių čia pradėjau žymėtis, ką skaitau. Aišku, yra tikimybė, kad viską perkelsiu į popierių, bet kol kas lai būna taip. Popieriui, matyt, visada turėsių sentimentų.

"Gėlės Aldžernonui" - knyga apie eksperimentą su intelektu, kuomet pagrindinio veikėjo protiniai gabumai chirurginiu būdu dirbtinai padidinami. Mokslinės fantastikos čia nėra daug, autorius susitelkia ties pasekmėmis - kas nutinka, kai buvęs naivus ir geraširdis menko intelekto žmogelis tampa genijaus protą turinčiu, nuolat draskomu vidinių prieštaravimų ir kankinamu apmąstymų žmogumi. Ar tikrai šiame pasaulyje geriau būti labai protingam? Tai liūdna knyga, tačiau labai teisinga. Kažkodėl ją skaitydama prisiminiau žymiąją I.Kanto citatą: "Du dalykai pripildo sielą vis didesnio nustebimo ir pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau mes apie juos samprotaujame; tai - žvaigždžių dangus virš manęs ir dorovinis dėsnis manyje."

Dabar baigiu skaityti R.N. Grodal "Gruobuonis!". Knyga įvardinta kaip trileris apie šiuolaikinę psichologiją. Iš tos pačios serijos, kaip ir kadaise ryte prarytas J.Gaarder "Sofijos pasaulis" bei C.Clement "Teo kelionė". Skaitau, nes noriu pajusti, kaip buvo prieš daugelį metų, kai skaičiau minėtąsias. Deja, taip nebeįtraukia.
Kartais galvoju, ar normalu, jog šalia lovos greta guli V.Misevičiaus "Danukas Dunduliukas" (šitos su nuostabiomis S.Eidrigevičiaus iliustracijomis tikrai neiškeisčiau į naująjį spalvotą leidimą!) ir R.Šerpytytės "Nihilizmas ir Vakarų filosofija" bei panašios kombinacijos. Greičiausiai, kad ne. Bet tiek to:)

Žaidžiam

Keksiukai

Desertui šį savaitgalį buvo išbandyti iš jau minėto blogo apie indišką virtuvę (bet šįkart ne indiški) pasiskolinti keksiukai.

Keksiukams pasiruošiame:

1 puodelį verdančio vandens;

3/4 puodelio šalto vandens;

pakelį želė (vietoj siūlomos aviečių - nes nemėgstu rožinės spalvos - pirkau kivių, taigi turėjo gautis žali);

125 g sviesto;

1/2 puodelio smulkaus cukraus;

1 kiaušinio;

1 puodelio miltų;

1 a.š. kepimo miltelių;

1/2 puodelio pieno;

1 puodelio kokoso drožlių;

šlakelio vanilės esencijos.

Pirmiausia pagaminam želė. Puodeliu verdančio vandens užpilam pakelio turinį, gerai išmaišom, tada pilam šaltą, vėl išmaišom ir padedam šaldytuvan stingti. Turi apstingti iki skystų drebučių konsistencijos. Tuo tarpu gaminam tešlą: ištrinam sviestą su cukrumi, įmušam kiaušinį, išmaišom ir sudedam, kas liko - pieną, vanilę, miltus, kepimo miltelius.

Kadangi tai, jog namie nėra keksiukų formelių, buvo nustatyta jau gaminant tešlą, reikėjo kažkaip suktis, tad formelės gimė iš folijos kepimui (kad būtų vienodos, buvo formuojamos ant stiklinės dugno). Tada formelės patepamos sviestu ir šaunamos į 185 laipsnių orkaitę maždaug dešimčiai minučių, o dar tiksliau, kol maloniai parus.

Želė tuo tarpu stingsta beveik valandą. Iškepę keksiukai jau spėjo ir atvėsti. Į skystoką želė dedam keksiukus ir juos pamirkom keletą minučių, kad skystis įsigertų. Tada traukiam ir voliojam kokoso drožlėse. Po visko jei dar pastovėjo apie pusvalandį šaldytuve, idant viskas susiskonėtų. Ir ką gi - tąkart man jie skanesni pasirodė be visų šių pagerinimų:) Nors pabrendę, t.y. po poros dienų, ragavosi jau visai kitaip - maloniai nustebino tai, kad jie išliko minkšti ir sodrūs. Nėra nieko blogiau kaip sprangus, išdžiūvęs keksas:)

Įtariu, reikės išbandyti šį keksiukų tešlos variantą (nes labai jau kvapnus, purus ir prielankus gomuriui gavosi) su pamirkymu kokiam rome ir šokolado apliejimu.

Bulviniai kotlečiukai indiškai

Savaitgalį buvo sugalvota, kad reikia pamalonint skonio receptorius indišku prieskoniu. Šis receptukas bei keksiukai (šie nieko bendro su Indija neturi, berods:) buvo pasiskolinti iš puikaus blogspoto "Virtuvė su indišku prieskoniu" . Aišku, gaminant - kaip visada - neapsieita be tam tikrų modifikacijų. Kotletukams reikėjo:

kelių virtų bulvių;

šaldytų žirnelių - ėmiau apie pusę parduotuvinio maišelio;

gabaliuko tarkuoto imbiero;

Garam masala prieskonių - vienas šaukštelis;

žalių jalapeno pipiriukų keli gabaliukai;

keturių šaukštų maltų džiūvėsėlių;

kalendros (maltos, nes šviežios neradau);

druskos, pipirų.

Viską - t.y bulves ir verdančiu vandeniu plikytus žirnelius - sutriname į košę, sudedam prieskonius, imbierą, paskiausiai - džiūvėsius ir tada formuojame kotletėlius. Beje, garam masaloje labiausiai justi kuminas, tad kas nemėgsta jo skonio ir kvapo, galima būtų pabandyt ir kitokį indiškų prieskonių mišinį. Suformuotus kotletukus kepam aliejuje, kol paskrunda. Ši naujiena buvo valgyta su bruknių-slyvų padažu (ant dėžutės buvo užrašyta, kad jis skirtas paukštienai:) ir grietine. Pakaitom. Man gal net skaniau su grietine - kotletukų kaitinantis aštrumas maloniai atskleidė jos skonį.

Kitą dieną kažkaip reikėjo likviduoti žirnių likučius, tad jie buvo vėl nuplikyti verdančiu vandeniu, sutraiškyti kartu su keptu raudonuoju svogūnu, įdėta miltų gera sauja, vėlgi garam masalos ir visai tai iškepta aliejuje. Skanūs abu variantai, tik kotlečiukai sotesni.

Improvizuotas risotto

Mano savarankiški maistiniai įpročiai - aišku, įtakoti menku šlamančių skaičiumi tuo laikotarpiu - formavosi terpėje, vadinamoje baraku. Išties įstabu nepaprasta, jog aš sugebėjau išsiugdyti neblėstančią - priešingai nei daugelis barako auklėtinių - meilę makaronams ir ryžiams. Mano galva, tai pigus ir puikus maistas. Dabar dažniausiaimakaronų nebeperkame, o gaminame naminius, tame tarpe ir lazanijos lakštus. Na, bet šįkart ne apie juos.
Apie risotto žinau tik tiek, jog ryžius kelias minutes reikia kepinti keptuvėje ir paskum užpilti vynu beigi sultiniu. Ir kad tie bokšteliai iš ryžių, pateikiami daugelyje receptų kaip risotto, taip vadintis neturėtų, nes pastarasis yra gan skystas reikalas. Šiai improvizacijai buvo paimta:

ryžių - 200g (užteko vakarienei dviems ir po to pusryčiams. Taipogi dviems);
pievagrybių;
svogūnas;
plonai pjaustytos šoninės;
sūrio;
grietinėlės;
kario;
itališkų žolelių žiupsnis (čiobrelis, rozmarinas, raudonėlis);
druskos;
pipirų;
sultinio.

Ryžius gerokai paskrudinau aliejuje (kol tapo rusvi), tada supyliau sultinio dalį. Ryžiams sugeriant skystį, sultiniu keptuvę reikia vis papildyti, kol ryžiai bus pageidaujamai minkšti. Tuo tarpu kitoje keptuvėje buvo apkepti grybai, svogūnai ir šoninės gabaliukai. Viskas daroma lygiagrečiai, o iškepę grybai ir kiti priedai sudedami į ryžius. Kol ryžiai brinksta, sudedami prieskoniai. Kario dedu gana daug, man patinka šiek tiek aštresnis skonis. Pačioje pabaigoje supyliau grietinėlę - pyliau tiek, kad būtų tokia pussriubė, dar kabinama šakute, bet tinkanti ir šaukštu ragaut. Sudėjau tarkuotą sūrį ir išmaišiau.
Šįkart ryžių patiekalas apsiėjo be vyno ir šafrano, bet valgant ausys lapsėjo:)

Quiche Lorraine

Šį originaliai francūzką svogūnpyragį ir įvairias jo modifikacijas yra įvaldęs mano kulinarinis partneris &J. Taip jau nutiko, kad kažkokiu būdu vis prasilenkiu su jo gaminimu - grįžtu, o puikusis svogūnpyragis jau begaruojąs ir bekvepiąs gardžiai..miau:) Reikia pažymėt, kad nuotraukoje atvaizduota pernykštė ir ne pati geriausia jo versija, bet kol kas šviesoraštinių kulinarinių išteklių daugiau nėr. Daug skanesnis jis būna plonas ir be tų juodų alyvuogių:)

Taigi:
"Tai yra prancūziškas svogūnų pyragas. Aš jį gaminu kekvieną kartą vis skirtingai, bet esminės dalys yra trys. Pirmoji yra pagrindas iš sviestinės tešlos. Jai reikia kelių šimtų gramų miltų, kokio pusės pakelio sviesto (ar margarino)- šitie ingridientai būtini. Dar įdedu kiaušinį- du, arba kelis nemažus šaukštus grietinės. Plius druska, prieskonių galima įdėti kokių kas mėgsta. Antra dalis yra įdaras. Pagrindinė įdaro dalis gaminama iš svogūnų. Jų reikia nemažai- kelių didelių galvų. Svogūnai supjaustomi ir pakepinami keptuvėje ant aliejaus, kol gražiai pageltonuoja. Juos reikia pasūdyti ir pagardinti prieskoniais (aš būtinai dedu čiobrelių, pipirų). Kartu su svogūnais galima pakepinti šoninės. Galima pridėti ir kitų priedų- kaip kam patinka (arba ko yra šaldytuve). Bet iš esmės galima prasisukti ir vien su svogūnais- iš jų gaunasi puikiausias įdaras.Pirmąja dalimi išklojama skarda, tuomet į vidų sudedama antroji dalis. Visa tai pakepinama orkaitėje 180 laipsnių temperatūroje apie 15 minučių (arba kol tešla iškepa- man labiau patinka vertinti pagal vaizdą o ne pagal laiką). Tuomet ant viršaus užpilama trečioji dalis- išplaktas kiaušinis su sūriu ir grietinėle (čia vėlgi galimos visokios variacijos- galima vien tik sūriu apibarstyt, arba vietoj visko naudosi bešamelio padažo sluoksnį). Ir visa tai dar pakepinama orkaitėje tol, kol iškepa viršutinis sluoksnis."

Samosinis įdaras

Prieš keletą mėnesių buvom užsidegę gaminti ką nors, kas turėtų indišką prieskonį, tad užuot meistravę mišinius iš kumino, kurkumos,pipirų, kalendros, gvazdikėlių, ožragių, kmynų, pankolių ir panašių kvapėsių, užmatėm ir sėkmingai įgijom indiškų prieskonių mišinuką Kitchen King - prekybcentriuose jų galima rast trijų rūšių, tad kuris konkrečiai buvo įgytas, nepasakysiu, nes dėžutė buvo likviduota, o turinys perkeltas į stiklinį indelį. Viena tik aišku - mišinukas labai maloniai aštrus.

Kodėl tiek daug apie mišinuką? Ogi todėl, kad priešingu atveju vadinamasis samosinis įdaras taptų tiesiog keptomis daržovėmis:) Šiam reikalui reikia:

konservuotų žirnelių;

morkos;

virtos bulvės;

svogūno;

česnako;

paprikos;

pomidoro.

Tiesa, gali būti dvi morkos arba dvi bulvės, arba tik pusė mažos skardinės žirnelių - kaip kam kokį skonį maloniau jausti tame mišinyje. Viską pjaustom (morkas - tarkuojam), pilam keptuvėn aliejų ir kepam. Dar būtinai reikia mestelt saują kmynų. Būtinai pačioj pradžioj, kad pabrinktų ir paminkštėtų kepimo eigoj. Galima įpilt truputį vandens, kad daržovės ne taip išsaustų. Pomidoras dedamas pačioj pabaigoj, kad visai nesušustų. Kepant viską reikia pamaigyt, patraiškyt, kad gautųsi tokia košelė. Aišku, nepagailėti aštriųjų prieskoniukų.

Košelė gaunasi universali -puikiausiai tiko ir kaip lietinių ar mielinių bandelių įdaras, ir kaip samosų įdaras, ir kaip užkanda su batonu.

&J

Mane remia -

kulinariniuose bandymuose;

šokant, kad nepargriūčiau;

fotografuojant - pastabomis;

puošiantis - komplimentais;

kasdien - šypsena;

ir visaip kaip kitaip - šiame portrete atvaizduotas &J

:)

Mielinės tešlos lazdelės

Savaitgalis, žinia, puikiais orais nepasižymėjo, tad kas beliko - eilinį kartą smagiai pasipraktikuoti virtuvėje. Penktadienio vakarą pradėjome vynu, vadinamąja "samosine užkanda" (apie ją reikėtų atskirai parašyti), sūriais ir panašiais užkandžiais, o baigėme lietiniais su varške, cukrum ir cinamonu, putpelių kiaušiniais, ekologiškų žirnių koše ir mielinės tešlos lazdelėmis. Tiek sportuojant virtuvėje, krenta svoris. Tikrai tikrai!:)

O minėtų lazdelių receptas paprastas kaip dukart du:
pusė kg miltų;
apie 300 ml šilto vandens;
1 a.š. sausų mielių;
keli šaukštai aliejaus;
šiek tiek cukraus pudros;
druskos (gan nemažai, nes užmanymas buvo pagaminti sūrstelėjusias lazdeles).

Ištirpdom mieles šiltam vandeny, cukraus pudrą, supilam aliejų, išmaišom ir kai viskas ištirpsta, pilam po truputį į miltus ir darom tešlą - lygiai taip pat, kaip picai. Pasūdom. Tešlą išminkę, paliekam kokiai valandai pakilti. O tada - pats smagumas, t.y., lazdelių formavimas. Galima daryt ir riestainiukus su aguonom ar kiškių ausytes, o gal barsukų uodegėles - čia jau pagal individualius fantazijos poreikius. Suformuotus darinius nuplikome verdančiu vandeniu, tada apvoliojame pageidaujamais prieskoniais (druska, pipirais, bazilikais, krapais, paprika, aptepam kiaušinio tryniu ir pan.), dedam ant kepimo popieriaus ir šaunam orkaitėn. 220 laipsnių, įtariu, apie 10 minučių. Kol gražiai paskrunda.
Šviežias lazdeles doroti skaniausia, nes būna šiltos, traškios, o viduje - minkštos.

New York

Aldous Huxley. "Puikus naujas pasaulis"

Baigiu skaityti šiurpiai tikrovišką fantaziją apie naująjį pasaulį, parašytą 1932 m. ir stebėtinai aktualią šiandien. Gal nūdienos dekadansas bus puikaus naujo pasaulio atsiradimo priežastis?

Sriuba su ryžių makaronais

Taigi taigi - namie kartais įvyksta likučių naikinimo akcijos, tad šį kartą tie likučiai pavirto improvizacine sriuba su ryžių makaronais (tokiais platesniais).

Jamam:
ryžių makaronų pundą
vištos krūtinėlę
saldžią papriką
aštrią papriką (su sėklytėm!)
agurką
pomidorą
morką
svogūną
2 česnako skilteles
citriną

Tada naudotini prieskoniai:
maltos kalendros keli nemaži žiupsniai
baltųjų pipirų
sojos keli šaukštai pagal skonį
imbiero miltelių (šviežių nebuvo likučių tarpe)
tailandietiško padažo Tom Sum (buvo likęs koks geras šaukštas)
sultinio kubelį (o kaipgi be E621 dozės:))
maltų gvazdikėlio ir cinamono po žiupsnelį - nes taip reikia dėl egzotikos:)

Procesas:į puodą įpilam aliejaus, apkepinam pjaustytus svogūną, česnaką, morkas, tada suberiam papriką ir vištieną kubeliais bei užpilam vandeniu su ištirpintu sultiniu (apie 2 l, gal daugiau - pabaigoje viskas gavosi gan tiršta). Dedam prieskonius (eilės tvarkos nėra),smulkintą raudonąjį pipiriuką ir paverdam apie 10 min. ar panašiai, kol susiskonėja ir prieskonių derinys pasidaro teisingas. Tada sumetam pundą makaronų, juostelėmis pjaustytą agurką bei pomidorą, įspaudžiam citrinos užrūgštinimui (šiuo atveju buvo 1/3) ir dar paverdam apie 5 min, kol išverda makaronai. Viskas! Tiesa, dar mano kulinarinio partnerio pageidavimu ant sriubos buvo pabarstyta svogūnlaiškių nuo palangės, ir jie tikrai skonio nesugadino. Išvirė lengva pilvui, bet maloni liežuviui aštrumu sriubytė su rytietišku prieskoniu.

Charles Bukowski."Paštas"

Pastebėjau, jog prieš tai skaityta autoriaus knyga "Moterys" bei pastaroji galėtų sėkmingai susikeisti kai kuriais skyriais ir skaitytojas to nepastebėtų. Tas pats viskis, tie patys alaus šešiapakiai ir kaskart vis kitos moterys. Lengva, kartais šiek tiek liūdna alkoholinė literatūra.